Pokalbis su vertėja iš vokiečių kalbos Indre Dalia Klimkaite: „Ar žinote, kas per daiktas yra Schwingdeckelabfalleimer?“

Knyga – ne tik tekstas, bet ir mintys, kurios slepiasi tarp eilučių, emocijos, daugiasluoksnės reikšmės, priklausančios nuo kiekvieno parinkto žodžio. Knygos gimimo procese dalyvauja ne tik autorius, bet ir redaktoriai, padedantys surasti tinkamiausius sprendimus kiekvienai minčiai, korektoriai, sunorminantys tekstus iki šalies kalbai taikomų reikalavimų. Kai knyga verčiama į kitą kalbą, jos gyvenime atsiranda dar vienas labai svarbus asmuo – vertėjas. Apie vertimą iš vokiečių kalbos, knygos santykį su vertėju ir verčiamas knygas kalbame su vertėja Indre Dalia Klimkaite.

Knygų vertimas – sudėtingas procesas, kurio metu viena kalba parašytas tekstas turi suskambti kitais žodžiais, neprarasdamas minties, gilumo, spalvų ir grožio. Kaip jums tai pavyksta? 

Palyginsiu vertimą su plaukimu. Jei paklaustumėt mokančio plaukti, kaip jis tai daro, turbūt būtų sunku paaiškinti – na, įšoku į vandenį, pajuntu, koks jis, kokia gelmė, koks dugnas, tada judinu rankas, judinu kojas, iriuosi, glostau, braukau vandenį... Su vertimu panašiai – pasineri į knygą, į tekstą (panašiai kaip vėliau ir į vertimą pasineria skaitytojas), leidiesi truputį užburiamas, nešamas srovės (bet ne per daug, kad profesionalaus šaltumo ir budrumo neprarastum), ir tada užsimanai pasidalyti tuo smagiu potyriu su kitais. Ir išguldai teksto sukeltą įspūdį, vaizdą savo gimtąja kalba. Žinoma, kaip upėje būna akmenukų, taip ir tekste būna vietų, žodžių, frazių, kuriuos „perskaitai“, atrakini ne iš karto, ne iš karto pagauni tą vaizdą. Tada kreipiesi į žodynus, žinynus, interneto duomenų bazes, kartais vokiečiakalbius ar netgi knygos autorių... Lukšteni, kol išlukšteni, patrauki tą akmenuką ir gali judėti toliau. Manau, dėl to niekad jokios mašinos, jokios kompiuterinės programos negalės versti taip, kaip žmogus, kūrėjas, nes tam reikia labai lakios vaizduotės, gebėjimo regėti vaizdinius ir plataus konteksto suvokimo. 

Vokiečių ir lietuvių kalbos – labai skirtingos. Kaip pavyksta rasti tinkamus žodžius perteikti mintims?

Kartais tenka paimprovizuoti. Štai, pavyzdžiui, vokiečiai judėjimo būdą nesunkiai nusakys universaliu veiksmažodžiu „gehen“, gal dar pridės kokį veiksmo pobūdį nusakantį būdvardį, o lietuviškai galime rinktis iš daugybės atspalvių – eiti, cimpinti, kėblinti, kiūtinti, šliurinti, tipenti, kicenti ir t. t. Užtat vokiečių kalbos daiktavardžiai gerokai „junglesni“, lengvai jungiasi tarpusavyje. Žinote, kas per daiktas yra Schwingdeckelabfalleimer? Šiukšlių kibiras siūbuojančiu dangčiu! Kartais lietuviškai tenka vieną žodį „aprašyti“ keliais ar net visu sakiniu. Verčiant grožinę literatūrą, manau, svarbiausia tinkamai sukurti vaizdą, kad skaitytojas galėtų mėgautis tekstu. Jam turi atrodyti, jog tekstas parašytas jo gimtąja kalba, kad patirtų skaitymo malonumą ar netgi išgyventų jausmų katarsį. 

Paprastai verčiate knygas jaunesniems skaitytojams. Kaip manote, kuo skiriasi vokiečių autorių knygos paaugliams nuo lietuvių autorių knygų?

Nedrįsčiau daryti labai plačių apibendrinimų, nes kiekvienos šalies jaunimo literatūra yra be galo plati ir įvairi. Galbūt vokiečiakalbė literatūra anksčiau nei lietuviškoji išdrįso menine kalba prabilti apie aštresnes socialines ir psichologines problemas, tarkime, apie patyčias, lytinės tapatybės klausimus, sutrikimus, priklausomybes, smurtą. Čia gerokai mažiau tabu. Leksika taip pat atitinkamai gali būti šiurkštesnė, daugiau drąsaus žargono. Lietuviškai vis dar jį kuriame, bandome ieškoti atitikmenų, įsiklausome, kaip kinta jaunimo kalba šiomis dienomis. Taip pat ir inovatyvios literatūros formos, pavyzdžiui, romanai, parašyti vien iš trumpųjų žinučių (SMS) ar elektroninių laiškų, arba grafiniai romanai (kažkas panašaus į komiksus, tik vyresniems skaitytojams), užsienio literatūroje atsirado anksčiau. Skaitymo skatinimu vokiškai kalbančios šalys taip pat susirūpino gerokai anksčiau nei mes. Ką jau kalbėti apie elektronines knygas, metodinę medžiagą mokytojams apie tai, kaip naudoti dabar rašančių autorių knygas pamokose, o ir pačių autorių keliones su skaitymais (vadinamąsias Lesereisen) – mums dar yra kur augti. 

Rašytojui knyga – tarsi jo vaikas, kurį augina, kurio gyvenimą stebi iš šalies, kai ši „išeina į platųjį pasaulį“, skaitytojui – galimybė pabūti kitoje vietoje, kitame pasaulyje, patirti tai, ko galbūt niekada nėra išgyvenęs. Kaip apibūdintumėte vertėjo santykį su verčiama knyga? 

Šia prasme aš jau daugiavaikė mama... Būna labai smagu, kai pati knygą ar autorių atrandu, įsiūlau leidyklai, kai labai tikiu jos reikalingumu skaitytojui, kai regiu sėkmę ir tolesnį gyvenimą... Bet įsigyvenu į kiekvieną verčiamą kūrinį, kartais negaliu pakilti nuo kompiuterio ilgas valandas, nes knyga nepaleidžia, o ir vėliau būni tarsi apdujęs, toliau gyveni siužetu, jaudiniesi... Įsijaučiu į kiekvieno veikėjo, pasakotojo pasaulį, stengiuosi suvokti jo pasaulėjautą ir atitinkamai parinkti jo kalbėjimo stilių, sakinių struktūrą. Kol knyga iškeliauja į spaustuvę, peržiūriu tekstą ne vieną sykį, taigi jis kuriam laikui tampa tarsi mano savastimi, mano kūriniu. Labai įdomu dalyvauti viršelio kūrimo ar parinkimo procese, nes manau, kad tai ne mažiau svarbu nei vertimo kokybė. Ir tada jau su nerimu laukiu kurjerio su siuntinėliu – iki šiol kiekvieną iš spaustuvės parkeliavusią knygą išpakavusi atsiverčiu ir pauostau... Ak, tas šviežios spaudos kvapas! Gera matyti, kai mano į gyvenimą palydėtos knygos sulaukia dėmesio, palankių kritikų atsiliepimų, kai vyksta pristatymai, diskusijos, kai jos naudojamos pamokose ar edukacijose, kai sulaukia jaunų skaitytojų pripažinimo ar net gerbėjų. 

Vienas iš naujausių Jūsų vertimų – Isabel Abedi „Ilgiausia naktis“ (leidykla „Nieko rimto“). Kokios šios knygos stipriosios pusės, kuo ji galėtų patraukti paauglį, ką duoti?

Rašytoja Isabel Abedi ir jos romanai jaunimui man buvo malonus atradimas. Esu išvertusi jau keturias jos knygas („Kuždesys“, „Izola“, „Lučianas“ ir „Ilgiausia naktis“). Esame susitikusios gyvai jaunimo literatūros kūrėjų seminare Hamburge, netgi vaikščiota tomis vietomis, kur vyksta romano „Lučianas“ veiksmas. Ši rašytoja geba itin giliai pažvelgti į jauno žmogaus sielą, jo jausenas, rūpesčius, skaudulius, ieškojimus, meilės ir pripažinimo ilgesį. Rašo be jokio moralizavimo, teisimo, ne iš visažinės suaugėlės pozicijų, labiau iš jauno žmogaus. Tai man labai artima ir priimtina. Ir visi jos romanai kone detektyviniai, siužetas taip suregztas, kad vieną skyrių užbaigęs niekaip knygos negali padėti į šalį. Taigi, nesvarbu, kiek knygoje puslapių, bet įmanoma ryte praryti per dieną... Ir jos knygos – ne iš tų, kurias greit pamirši. Jos kalba apie svarbiausius dalykus. Štai ir „Ilgiausia naktis“ – tai ne tik kelio romanas ir ne vien graži meilės istorija – tai itin gili (ir skausminga) kelionė į šeimos paslaptis, susitikimas su savo pasąmoninėmis baimėmis, savo giliausių troškimų pažinimas, liudijimas apie drąsą atskleisti melą ir nutylėjimus... Romanas kupinas spalvų, kvapų, įspūdžių – tai ir Italijos kraštovaizdis, miestų ir kaimų vaizdai, ryškūs personažai su savo gyvenimo istorijomis, hipsteriška kelionė per Europą busiuku, svaigulys ir nuovargis, karštis, emocinė ir fizinė įtampa... visa tai rašytoja geba pavaizduoti taip vaizdžiai, taip įtaigiai, kad tiesiog jauti savo oda, savo juslėmis. Tai talentingo rašytojo ir geros literatūros požymis. Tikiu, kad tokios knygos visokeriopai augina ir praturtina, padeda ieškoti, kelti klausimus, ieškoti atsakymų. 

Sakoma, kad rašytojas yra ne tai, ką jis rašo, bet kaip jis rašo. Versdama knygą tarsi parašote ją iš naujo. Ar nekyla minčių pačiai parašyti knygą?

Taip, vaikystėje svajojau būti rašytoja, ir netgi buvau šį tą pradėjusi! Rašyti mėgau ir sekėsi, bet susiklostė kitaip... Dabar gal nebebūtų taip drąsu, nes būčiau sau be galo reikli, po šitiekos vertimų aukštai kelčiau sau kartelę (arba abejočiau, ar verta pradėti rašyti, kai šitiek gerų knygų dar prašosi išverčiamos...). Man patinka Literatūros vertėjų sąjungos šūkiu pasirinkta rašytojo José Saramago frazė: „Rašytojas kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ Taigi šio to esam verti. 

Neseniai išvertėte greitai pasirodysiančią antrąją Johanna‘os Spyri „Heidos“ dalį (leidykla „Nieko rimto“). Kaip skiriasi klasikos kūrinių ir šiuolaikinių kūrinių vertimas?

Versti klasiką yra tam tikras iššūkis. Viena vertus, dėl to, kad neretai klasikiniai siužetai jau žinomi (kartais net ir iš nevykusių adaptuotų leidinių, kino ar animacinių filmų), vertėjas turi nenukrypdamas nuo originalo pateikti šių dienų skaitytojui  patrauklų, suprantamą kūrinį. Būna iššūkių dėl istorinių ar geografinių realijų, pasenusios kalbos, sakinių struktūros. „Heidoje“ teko versti ir senovines religines giesmes, ir susižinoti kalnuose augančių gėlyčių pavadinimus, apgalvoti, kaip skaidyti ilgus ilgus originalo sakinius taip, kad šiuolaikinis vaikas nepavargtų skaitydamas ar klausydamas.

Šiuolaikinė literatūra pateikia kitokių iššūkių, pvz., jaunimo žargonas, slengas, anglicizmai, kompiuteriniai ir visokie kitokie šiuolaikinių technologijų terminai, santrumpos, kultūrinės realijos, underground kultūra ir kt. Neretai tenka padiskutuoti su redaktoriais dėl to, kas leistina šnekamojoje kalboje, kaip įtaigiai sukurti personažo kalbėseną. Žinoma, tenka ir improvizuoti – kad romano veiksmo neapsunkintų kokios nors mokslinės išnašos su paaiškinimas, ką reiškia vienas ar kitas žodis arba kuo garsus, tarkim, Hamburgo pasilinksminimų kvartalas Kycas.  Tad amžinas iššūkis vertėjui – atrasti pusiausvyrą tarp ištikimybės originalui ir laisvesnės interpretacijos, kad gautas rezultatas teiktų skaitymo malonumą ir pamaitintų skaitytojo sielą. 

Vertėją Indrę Dalią Klimkaitę kalbino rašytoja Eglė Ramoškaitė